Kas remia geriausius pasaulio šunis?
Šį kartą užsimojau jums papasakoti apie tai, koks gilus ir kaip vis dar daugeliui menkai pažįstamas yra šunų parodų pasaulis. Apie niuansus, lemiančius vieno ar kito šuns pergalę, apie nedidelius parodų užkulisius ir jų vaizdą dalyvio akimis aš jau rašiau savo tekstuose čia, čia ir čia. Tačiau dar niekada neteko kalbėti apie žmones, kurių hobis ir gyvenimo aistra – finansiškai remti šou ringo žvaigždes ir jų vedlius (hendlerius), tampant konkretaus šuns rėmėju. Galbūt dėl to, kad nieko panašaus neteko matyti Lietuvoje (jei turite tokios info – pasidalinkite, būtų išties įdomu), ir galbūt dėl to, kad apskritai mūsų parodų, šunų šou verslas, lyginant su turtingaisiais Vakarais, vis dar yra kuklus ir provincialus. Na, sakykite, kur mūsų nemokamai platinami vien parodoms skirti žurnalai, kuriuose vienas reklamos puslapis kainuoja tūkstančius, ir reklamuojami ten visai ne trečiarūšiai ėdalai, bet konkretūs šunys? Arba parodos, į kurias net ir vokiečių aviganių veisėjai ateitų vilkėdami kostiumais, o savo firminius treningučius paliktų gėdingai kabėti spintose?
Betgi grįžkime prie finansinių šunų rėmėjų. Vienas toks amerikietis, Joshas Deanas, metus laiko lydėjo perspektyvius šunis jų parodiniame pasaulyje, ir vėliau iš sukauptos patirties parašė smagią knygą „Show Dog“. Štai ten jis ir pasakoja apie finansinius šunų parodų žvaigždžių rėmėjus, iš kurių pats garsiausias – brazilas Victoras Malzonis, kuris be to, kad savo privačiu lėktuvu keliauja po pasaulį ir griežta ranka valdo statybų verslą, turi aistrą šunims ir kasmet remia keliolika pirmo ryškumo šunų JAV, Europoje bei Brazilijoje. Nors Deanui su Malzoniu pabendrauti nepavyko, tačiau jis pakalbino kitą šunų rėmėją – Roną Scottą iš JAV, kuris pats ilgus metus buvo aktyvus šunų parodų dalyvis. Jau 15 metų Ronas bendradarbiauja su pudelių maestro vadinamu Kazu Hosaka iš Japonijos, apmokėdamas ne tik šunų išstatymo, kelionės išlaidas, bet ir šimtus puslapių šių šunų reklamos specializuotuose žurnaluose. Kodėl būtent pudeliai? Nes ši veislė dažniau nei bet kuri kita, tampa Best In Show prizininke: „Per vieną savaitgalį pudeliai laimi daugiau BIS nei, pavyzdžiui, lygiaplaukiai retriveriai per visus metus – ir tą patį galima pasakyti apie daugelį veislių“.
Viki ir K. Hosaka
Be to, pudelių pasaulyje konkurencija yra ypač arši, ir čia „puse kojos“ neparungtyniausi – vien kailio priežiūra ir puoselėjimas užima tiek laiko ir pastangų, kad neprofesionalams nėra šansų nurungti profesionalus. Pirmasis Rono paremtas šuo, kurį ruošė ir išstatinėjo pats K. Hosaka, buvo žaislinis pudelis, vardu Spirit, per dvejus metus laimėjęs 25 BIS titulus. Ir tai buvo tik pradžia: 2002 metais laimėtas Westminsterio šou su nykštukiniu pudeliu Spice Girl, 2005 metais standartinis pudelis Justinas tapo Nr. 1 ne-sportiniu šunimi Amerikoje, o žaislinė pudeliukė Vikki 2007 m. tapo visų veislių Nr. 1 JAV ir visų laikų daugiausiai laimėjusiu žaisliniu pudeliu – 108 BIS titulai!
Modelis paprastas: pudelių veislynas Japonijoje leidžia iš kiekvienos vados išsirinkti geriausią šuniuką ir jį atiduoda keleriems metams į JAV. Rėmėjas nemoka už šunį, bet sumoka už jo rodymą, skraidinimą, priežiūrą, reklamą. Po kelerių metų, prisiskynęs titulų puokštę, šuo grąžinamas į veisimo programą – atgal į veislyną, kad galbūt susilauktų dar geresnių palikuonių.
Vienintelis klausimas, kuris dabar jums galėtų iškilti: o kas iš viso to rėmėjui? Ypač, kai tas rėmėjas – ne kompanija, bet asmuo, kuriam visiškai nusispjaut, ar jo logotipas bus išspausdintas kelis šimtus kartų specializuotame žurnale. Į tai Ronas (ir bet kuris kitas jo vietoje) atsako: tai tiesiog didžiulė meilė šunims. (Ir čia negaliu neprisiminti savo pačios ne kartą girdėtą klausimą: o ko tu važinėji po tas parodas? Kad paskui brangiai parduotum šuniukus ir daug uždirbtum? O taip, aha. Right. Be komentarų.)
Jei manote, kad šunų rėmimas kažkuo primena sportinio žirgo laikymą, tai klystate: lenktyniniai žirgai neprigula ant jūsų sofos ir neatneša numesto kamuoliuko, be to, iš jų galima uždirbti. O štai iš šunų rėmimo uždarbio nėra – ir Ronas tai pripažįsta: „Aš neuždirbu pinigų. Aš juos išleidžiu“. Žinoma, tai baisiai azartiškas dalykas: „Svarbiausia – pergalė. Dauguma tų, kurie dalyvauja šunų parodose, žirgų lenktynėse ar žaidžia golfą, daro tai dėl pergalių“. Ir vardan to galima išleisti nuo šimto tūkstančių iki pusės milijono JAV dolerių (jei remiamas daugiau nei vienas šuo).