Per penkerių metų parodų karjerą nepamenu nei vienos, kuri būtų tiek reklamuota kaip pirmoji tarptautinė Kauno paroda „Kikos taurė 2013“. Plakatai, švieslentės, baneriukai internete – tai įprasta ir blanku. Tačiau kryptingos reklamos „Facebook“ ir piariniai straipsniukai spaudoje* – tai jau kažkas naujo, tarsi gaivaus oro gurkšnis lengvai apipelijusioje lietuviškoje šunų parodų organizavimo tradicijoje.
Ko vien verta vieta! „Žalgirio arena“ vis dar tebeskamba išdidžiai, prabangiai ir viliojančiai ir man atrodo, kad ji verta kiekvieno lito iš tų milijonų, kuriuos į ją sukišo Kauno miesto savivaldybė. Vien tai, kad į ją išdrįso įsileisti šunų parodą – jau didelis bonusas atkakliems organizatoriams**. Visą rudenį tarp šunininkų sklandė mistinė suma, kurią neva už arenos nuomą sumokėjo organizatoriai – 40 000 litų (nelabai aišku, už vieną dieną ar už abi), o tai – dar vienas pliusas organizatoriams už teisingą piarinį žingsnį: legendas reikia kurti, o prabangios legendos masina dar labiau.
Kad viskas ne taip gerai ir gražu, kaip buvo planuota, pradėjo aiškėti sausio pradžioje: registracija į Grand-super-truper parodą buvo vis pratęsiama ir pratęsiama – internete jau buvo pateikiami preliminarūs dalyvių sąrašai, o naujos registracijos vis dar buvo priimamos. Paprastai tai reiškia tik viena: organizatoriai nesurinko planuoto dalyvių skaičiaus ir sės į minusą.
Kad ne viskas finansiškai einasi sklandžiai, liudijo ir paštu gautas dalyvio laiškas su apyrankėmis: tarp surašytos informacijos apie parodą viena eilutė buvo užtepta baltu korektoriumi, iš po kurio aiškiai švietė tai, ką organizatoriai nusprendė panaikinti – nuolaidos moksleiviams, studentams ir pensininkams. Taip taip, tai reiškia, kad atsivedę savo bamblį pažiopsoti į šuniukus, ir už jį turėjote mokėti gana didelę 15 litų sumą. Kitaip sakant, matematika aiški: vienai statistinei lietuviškai keturių asmenų šeimai vizitas į šunų parodą atsiėjo apie 70 litų (be bilietų, dar 10 litų reikėjo mokėti už automobilio pastatymą – nebent esate gudrus kaunietis ir mirtinai užkemšate nemokamą „Akropolio“ aikštelę).
Sunku pasakyti, ar iš tiesų viskas finansiškai taip tragiška, kaip atrodo: parodos dieną, apie pietus, paroda iš tiesų knibždėjo žmonių, tik dėl milžiniško arenos masto (joje be vargo telpa keliolika tūkstančių žiūrovų) atrodė, kad jų nėra tiek daug, kiek iš tiesų buvo. Ir nors atsivertus katalogą teko nusivilti – išreklamuotoji paroda pritraukė tik apie 1 200 dalyvių šunų, kai tuo tarpu prieš nepilnus du mėnesius vykusi tarptautinė paroda Vilniuje galėjo didžiuotis daugiau kaip 1 700 dalyvių. Gal organizatoriams ir pavyks sausiems išlipti iš balos suskaičiavus už bilietus, parkavimą ir kitas paslaugas gautas pajamas, tačiau antroji parodos diena, Nacionalinė šunų paroda, apskritai atrodė nykiai, perpus ištuštėjusiomis erdvėmis.
Pliusas – edukacinės-pramoginės programėlės žiūrovams ir dalyviams: dresūros pamokėlės, šunų parodomosios programos. Minusas – periodiškai į programėles kvietę pažiūrėti pranešėjai prie mikrofono, atrodė, tuoj tuoj užmigs amžinu miegu iš nuobodulio. Labai, labai blogas būdas suvilioti žmones.
Antras pliusas: „apsauginės zonos“ aplink ringus, kuriose nebuvo galima, šunininkų papratimu, susistatyti viso savo turto: narvų, aptvarų, boksų, milijono kėdžių, vaišėmis nukrautų stalų ir viso kito turgų primenančio gėrio, per kurį 70 litų susimokėjusi šeima nebeturi galimybės prisibrauti prie ringo ir pasižiūrėti to, dėl ko atėjo – t. y. šunų. Ačiū, mieli organizatoriai, tai pavyzdys, kuriuo siūlyčiau sekti visiems. Blogai, kad ryžto laikytis šių taisyklių pakako tik pirmam pusdieniui – paskui šunininkai įsidrąsino ir vėl senu papratimu užgulė ringus. Na, bet niekas nesako, kad teisingus įgūdžius diegti lengva – žmonės taip paprastai neišauklėjami.
Minusas: trūko informacinių rodyklių, ypač žmonėms, atėjusiems iš viršaus – nuo pėsčiųjų tilto. Mačiau, kaip per viršutinį įėjimą nepatekusi vidun moteriškė blaškėsi su vežimėliu tirtančių čihuahua šunyčių, ieškodama būdo, kaip nusikeberioti stačiais laiptais žemyn, prie įėjimo, skirto šunims.
Kiti pliusai: dėl modernios vėdinimo sistemos ir didžiulės erdvės praktiškai nebuvo juntamas specifinis šunų parodoms būdingas kvapas; daugybė vietų atsisėsti tribūnose; pagaliau puiki garso sistema, kai nereikia ištempus ausis spėlioti, kas ten ką murma ir kas ten ką kviečia į ringą; nuostabios, prabangios ir modernios taurės – smulkmena, bet labai maloni;
Kiti minusai: toks vaizdas, kad organizatoriai pritrūko kiliminės dangos: ne visiems hendleriams pavykdavo išlaviruoti ant siaurokų kiliminių takelių, o slidaus betono pagavę šunys neretai klupdavo – beje, kelis kartus teko matyti ir klupinėjančius pačius hendlerius; „grybaujanti“ Best‘ų vedėja.
Dar galėčiau pabambėti dėl pusantros valandos vėlavusio ringo arba pasidžiaugti kortelėmis, leidžiančiomis dalyvauti BEST‘uose – bet tai smulkmenos, nevertos nei priekabių, nei didelių aplodismentų.
Reziumė? Tikrai teko būti daaaaug prastesnėse parodose, kita vertus, ir tobulėti yra kur. Bet vieną dalyką žinau tikrai: labai labai norėčiau, kad tai nebūtų paskutiniai CACIB‘ai Kaune!
*Beje, apie straipsniukus. Čia jau būtų galima parašyti atskirą Kopos žvilgsnio rubrikos straipsnį. Tarptautinė šunų paroda Kaune stebins nematytomis veislėmis – tai dar ne vienintelis logikos „perlas“; kiečiausias sugalvotas pavadinimas, kurį turbūt sunku rimtu veidu komentuoti, klaidžiojo ne tik interneto tinklalapiuose, bet ir laikraščiuose: Šunų parodose Kaune šauniausią keturkojį rinks užsienio ekspertai. Aha, tarsi iš viso būtų parodų, kuriose apsieitume vien su lietuviais teisėjais!
**Tik nereikia verkti, kad prabangių arenų ir salių savininkai yra neteisingai nusistatę prieš keturkojus. Tarp šunininkų iš tiesų labai daug netvarkingų sutrių, prikiaulinančių kiekvieną vietą, prie kurios tik prisiliečia. Beje, „Kikos taurė 2013“ irgi buvo ne išimtis. Nors didinga jos aplinka gal kiek ir sutramdė nevaleikas, tačiau lauke, tarp automobilių, voliojosi šviežiai nupeštų šunų vilnos (sunku susirinkti, mieli kudlių augintojai?), į parodos pabaigą tai vienur, tai kitur voliojosi ištrėkšti šūdukai, paliktos primyžtos palutės ir panašios nuostabybės. Einant sekmadienį po parodos automobilio link, reikėjo gerokai palaviruoti, kad neįmintum į visokiausio dydžio krūvas. Gėda, kolegos kinologai, gėda!
Jei „Žalgirio arena“ būtų mano, aš irgi gerokai pagalvočiau prieš įsileisdama į ją šunų parodą. Rimtai.