Ilario triumfas, arba kiek kainuoja išauginti čempioną

Tai turėjo būti tiesiog trumpa informacija apie didelį mažos levretės triumfą: kinologijos šou pasaulio metus Lietuvoje uždarančioje tarptautinėje parodoje Vilniaus Žiema 2012 geriausiu visos parodos šunimi – o tai reiškia, geriausiu iš daugiau kaip 1 700 šunų – buvo išrinktas latvių seserų Ingunos ir Kristine išveista levretė – berniokas Lux Loral Ilario Innocenzo. Nedidukei, pusplikei veislei – tai didžiulis įvertinimas ir pastebėjimas, beje, ne pirmas – Ilario jau yra laimėjęs parodą Estijoje, kiti veislyno Lux Loral šunys taip pat skina kvapą gniaužiančius laurus tarptautinėse, pasaulinėse parodose. Bet šio teksto temą man padiktavo keli laiškai, gauti iš Kopos Namų virtualių bičiulių – klausiančių apie veislę, besidominčių kurtais apskritai ir levretėmis konkrečiai. Taigi tuose laiškuose būdavo tokie ar panašūs žodžiai: „Mes norime išauginti čempioną“. Būtent tuos žodžius pirmiausia ir prisiminiau žiūrėdama į Ilario rankose laikančią susijaudinusios Kristine nuotrauką, ir pagalvojau: OK, kodėl gi ne, pamėginkime paskaičiuoti, kiek ir ko reikia, norint „išauginti čempioną“.

Pirmiausia susitarkime, apie kokius čempionus kalbame. Jeigu jums pakanka šalia savo šuns vardo dviejų raidžių – C ir H – tuomet jokių problemų: net ir veisėjo parduoti kaip parodoms neperspektyvūs šunys gali sėkmingai susirinkti reikiamus įvertinimus ir tą tituliuką užsidirbti, gal net keliose šalyse (pavyzdžių mačiau savo akimis) – tam tereikia trupučio pinigų, atkaklumo, apsukrumo ir gero hendlerio.

Ne, aš kalbu apie tikrus čempionus: šunis, kurie laimi ne atsitiktinumo, ne teisėjo prastos kvalifikacijos ir ne vien sumanaus hendlerio dėka. Apie šunis-žvaigždes, apie tokius keturkojus, kuriuos prisimena ir išdidžiai Facebook‘e rodo net ir praėjus keliasdešimčiai metų po jų mirties. Kuriems susirinkti Inter-čempioną yra vieni juokai, o iš Pasaulinės parodos jie negrįžta gavę prastesnį įvertinimą nei Puikiai. Svajojate apie tokį šunį? Norite, kad jums pasirodžius parodoje visi kiti dalyviai nebenorėtų laukti bestų, nes „vis tiek aišku, kas laimės“? Žvilgtelėkite, koks kelias tokio čempiono link.

1.

Taigi, pradėkime nuo pačių pradžių. Pirmiausia jums reikia… aha, teisingai, šuns. Garsus veislynas ir kelių aukštų titulai ant tėvų vardų – jau neblogas startas, deja, 90 atvejų iš šimto – nieko užtikrinto nežadantis. Nes šunelį dar teks užauginti, tinkamai išauklėti, na, ir tikėtis, kad iš savo tėvų jis bus paveldėjęs pačias geriausias savybes (deja, genetinėje loterijoje irgi laimėti ne taip paprasta – štai kodėl Top lygio šunų nėra daug). Tiesa, net ir veislės pasirinkimas siekiant čempioninių aukštumų – labai svarbus momentas, bet šiomis įžvalgomis pasidalinsiu atskiru tekstu kiek vėliau.

2.

Net jeigu jūsų būsimasis čempionas nuostabiai atitinka standarte aprašytus eksterjero reikalavimus, yra mielas, sumanus ir beveik kalba žmonių kalba, iki čempioniško šuns jam gali trūkti (o taip irgi dažnai nutinka) čempioniško charakterio. Nes šou šuo sugeba ir mėgsta rodyti savo privalumus, puikų temperamentą ir nepakartojamą charizmą. Žinote, ką pirmiausia apie savo šunį pasakė Margareta Anderson – Lasos apso veislės kalės, vardu Elizabeth, šeimininkė, kai jos augintinė laimėjo geriausio šuns titulą garsiausioje Crufts parodoje, įveikusi daugiau kaip 21 000 (!) įvairių veislių konkurentų? Cituoju: „Jai patinka laimėti, jai visada be galo patiko dalyvauti šou, kuo garsesni aplodismentai, tuo puikiau ji jaučiasi. Todėl demonstruoti ją visada labai lengva – nes jai pačiai tai be proto patinka.“

3.

Einame toliau – dabar jau prie reikalavimų šeimininkui. Nuostabu, jei esate perkandęs šunų psichologijos subtilybes ir sugebate paruošti savo augintinį ringui, bet dažniausiai tie „svajojantys išauginti čempionus“ apskritai nelabai raukia, kas tose parodose būna ir ką ten reikia daryti ir kodėl, po velnių, šunys ten laksto su virvelėmis, kai galima pakabinti tokius gražius blizgančius karoliukus ant kaklo! Tokiu atveju ir jums, ir būsimajam čempionui prireiks daugybės treniruočių (jums tikriausiai gerokai daugiau) – o gal nueisite brangesniu, bet lengvesniu keliu ir paprasčiausiai visur su savimi vežiositės hendleriuką, arba, dar geriau, atiduosite savo šunį kokiam nors hendleriavimo paslaugomis užsiimančiam žmogui, kuris ir pats į parodą nuveš, ir, jei reikia, sušukuos, ir prizus surinks – jums beliks atsegti triženkles sumas, kurių dydis priklauso nuo laimėtų prizų „svorio“ (tikrai taip, yra ir Lietuvoje tokiu versliuku užsiimančių asmenų).

4.

Taigi, ką mes čia turime? Puikaus eksterjero, šou būdo šunį, kurį tobulai paruošė ir nepriekaištingai demonstruoja vedlys-profesionalas arba patyręs šeimininkas. Ko galime tikėtis? Na, gal net pirmosios vietos grupėje. O kokioje kaimo parodoje – žiūrėk, net ir būsite išrinkti tarp penkių geriausių parodos šunų. Bet šuniui-žvaigždei to nepakanka. Deja. Nes kuo aukščiau žvalgotės, tuo daugiau įsijungia subjektyvių faktorių – tokių, apie kuriuos nerašo oficialūs kinologų raštai, bet apie kuriuos puikiai nutuokia kiekvienas prakutęs veisėjas (prašom nepainioti su daugintojais).

Kuo aukščiau ropščiatės, tuo stipriau įsijungia „veidų“ faktorius. Aha, čia tas pats, apie kurį sakoma: „Šitas teisėjas teisėjauja ne šunis, bet veidus“. Suprask, svarbiau ne TAS, kuris rodomas ringe, bet KAS jį rodo – žmogus, o ne šuo. Galite tiesiog sau mintyse primesti, kiek parodų turėtumėte apvažiuoti ir kiek puikių šunų pademonstruoti, kad teisėjai pradėtų įsiminti jūsų veidą ir asocijuotų jį su šunimi-nugalėtoju…

Foto: LUX LORAL veislyno.

Kadangi tekstą pradėjau nuo levretės pergalės (ir kadangi ši veislė man yra kol kas daugiausiai pažįstama), paklausiau Ilario veisėjų, kiek joms kainavo kelias iki čempioninių aukštumų – o netiesiogiai ir iki „veido atpažįstamumo“. Tai štai jums vien nuogi faktai:

• 16 metų aktyvios veiklos levrečių veisimo bare,
• 13 šunelių vadų,
• 22 šiuo metu veislyne esantys šunys,
• 40-45 aplankytos parodos per metus – nuo smulkesnių, vietinių (nacionalinių), iki tarptautinių, specializuotų ir pasaulinių,
• intensyvios jaunų šunų hendlingo treniruotės pas profesionalius hendlerius – jei reikia, ir po keturis kartus per savaitę,
• daugybė laiko, praleisto tiesiogiai ir virtualiai bendraujant su viso pasaulio levretistais, renkant ir sisteminant informaciją (nes – nebūkite naivūs – nėra tokios universalios duombazės, kuria pasinaudoję galėtumėte analizuoti, rinktis tobuliausią jūsų kalei tinkamą patiną ir t. t., ir pan.),
• besąlygiškas šeimos palaikymas (tiksliau, dviejų šeimų – juk Kristine ir Inguna turi sukūrusios savo šeimas).

5.

Na ir, žinoma, pinigai, daug pinigų. Aš jau nepasakosiu, kiek kainuoja perspektyvus parodinis, šuniukas, jo kokybiškas auginimas, registracija parodose (ypač kai važiuoji su tuntu šunų), kelionės į jas ir viešbučiai, dokumentų forminimas (pavyzdžiui, vien Latvijos čempiono patvirtinimas jums atsieis niekingus 22 eurus). Štai jums vaizdinga detalė: kai paklausiau Ingunos, kaip sureagavo viešbutis Šveicarijoje, kai į jį atkeliavo aštuonios levretės, ji man atsakė: nagi paprastai – sumoki už kiekvieną šunį po 20 eurų už naktį, ir visi lieka laimingi. O naktų tai ne viena. O parodų tai keliasdešimt per metus. Tai štai, ponai, skaičiuokite. (Beje, jei neatkreipėte dėmesio – tai dar kartą pažiūrėkite, kiek metų Lux Loral‘as veisia levretes, kiek jų šiuo metu turi ir kiek iš viso to susilaukė vadų – jums dar kartą taps aišku, kad parduotieji šuneliai neatperka net dešimtadalio to, kas išleidžiama šiam prašmatniam hobiui.)

6.

Betgi keliaujam dar aukščiau. Į padebesius – prestižiškiausias viso pasaulio parodas. Ir ką gi ten matom? Na, pakalbėkime kad ir apie Westminsterį – kasmetinę parodą JAV, vieną didžiausių kinologinių įvykių ne tik toje klestinčioje daugiamilijoninėje šalyje, bet ir pasaulyje. Ten pradeda „groti“ ne tik nuostabiausios mano aukščiau išvardytos aplinkybės, bet ir konkretaus šuns reklama. Tokie leidiniai kaip „Canine Chronicle“, „ShowSight“, „Dogs in Review“ ar „Dog News“ yra išleidžiami gan kukliais tiražais, bet labai apdairiai būtinai būtinai išplatinami tiesiog į namus ir, žinoma, visai nemokamai visiems šunų parodų teisėjams – o jų Amerikos kinologų klubas turi patvirtinęs per 3 tūkstančius. Ir ką ten bekalbėtų orieji teisėjai, reklamos tikrai veikia – antraip nebūtų tokios nuostabios rinkos, padedančios išgyventi jau minėtai šūsniai šuniškų žurnalų. Ir klientas – veisėjas, augintojas – mokantis nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių USD už vieno savo šuns pareklamavimą (vidutiniškai vienas savo šunis reklamuojantis klientas tokiam žurnalui per metus sumoka apie 30 000 USD) tikriausiai jaučia apčiuopiamą naudą – antraip juk rastų, kaip kur kas geriau panaudoti tuos pinigus, ar ne?

Net neabejoju, kad kiekvienas ilgesnį laiką parodose dalyvaujantis žmogus galėtų pridurti dar bent po vieną punktą šiame sąraše (tiesą sakant – taip galite ir daryti komentarų pavidalu) – Kopos Namų požiūris, kaip žinia, yra levretiškai subjektyvus. Ir jau toli gražu nenoriu išgąsdinti žmonių, kurie nuoširdžiai svajoja apie kinologinio šou pasaulio ryškiausią šviesą – pirmyn, siekite to, auginkite savo čempionus, tik nepamirškite, kad kelionėje į tarptautinį ir pasaulinį pripažinimą nėra vietos naiviems atsitiktinumams.