Žilagalvių prieglauda

Manęs vis nepaliauja stebinti išradingumas, su kuriuo žmonės įvairiuose pasaulio kampeliuose imasi daryti gerus darbus apleistų, benamių gyvūnų labui. Na tai kas, kad neretai jų veikla atrodo tarsi sniego kasimas sningant, o naujai įsikūrusios prieglaudos vos per kelis mėnesius prisipildo sklidinai įvairiausio plauko bėdžių. Kol yra tokių ir į juos panašių aktyvistų, aš visada žinau, kam paaukoti savo 2 proc. pajamų mokesčio.

Taigi šį kartą mano akį patraukė istorija apie amerikietę Judith Piper. Ši ponia iš Vakarų Vašingtono su savo vyru Lee net ir dirbdami pilnas darbo dienas savo darbuose rasdavo laiko padėti gyvūnų prieglaudoms, ir patys buvo priglaudę ne vieną gyvūną. Prieš maždaug dešimtmetį Judith ir Lee namuose apsigyveno pasiligojusi sena kalė Liza, kurią šeimininkai, kaip nebereikalingą sulūžusį daiktą, numetė į prieglaudą. Rūpestingi globėjai sugebėjo prikelti šunį antram gyvenimui ir Liza po kelerių metų iškeliavo į keturkojų rojų patyrusi visa geriausio, ką gali patirti šeimininkų mylimas šuo. Tai buvo postūmis, patirtis, po kurios Piperiai susėdo ir sutartinai nusprendė: „Abu žinome, ką turime daryti – tie pasiligoję žilasnukiai savo dienas gali baigti kitaip“.

Taigi Judith pardavė savo parduotuvėlę, kurioje darbavosi 18 metų, ir visą laiką skyrė pagyvenusių šunų prieglaudai kurti – štai taip atsirado „Senų šunų rojus“, išaugęs į gan nemenką organizaciją. Šiuo metu nusenusiais keturkojais rūpinasi 62 savanoriai, apie pusšimtis globėjų, vien per praeitus namus organizacija po savo sparnu priėmė 400 vyresnių kaip 8 metai šunų, iš kurių 85 proc. niekada neras juos norinčių visam laikui priglausti šeimininkų.

Kurti ir akli, bedančiai, kamuojami sunkių, nepagydomų ligų, nuplikę ar raišuojantys – tai Judith prieglaudos kasdienybė. „Neperspektyvūs“, eutanazijai pasmerktųjų sąrašo viršuje tyliai stovintys šunys. Jie nėra meilučiai ir neretai turi elgesio problemų, o važinėjimai pas gydytojus ir milžiniškos sąskaitos (nepamirškite, kad tai JAV, kurioje gydyti šunis – pasakiškai brangus malonumas) yra kasdienė, nesibaigianti veikla. Bet Judith tai negąsdina: „Darau tai, nes noriu suteikti šiems šunims šansą nudvėsti mylinčiuose namuose. O ne tam, kad tiesiog turėtume mielus augintinius“.

Patirtis diena iš dienos gyvenant su senoliais, davė savo: Judith įgijo tiek veterinarinių žinių, kad neretai apie gyvūno būklę ir perspektyvas gali pasakyti daugiau nei patys veterinarai. „Dažnai pas mus patekę šunys būna metų metus negydyti ir neprižiūrėti“. Kartais dėl to, kad patys šeimininkai buvo pernelyg seni pasirūpinti savo augintiniu. Kartais senstantis gyvūnas (ypač po nelaimingų atsitikimų) pareikalauja pernelyg daug savo šeimininkų santaupų gydymui. Todėl „Senų šunų rojuje“ atliekami nuodugnūs sveikatos patikrinimai, kraujo ir šlapimo analizė, dantų patikra ir tvarkymas, jei reikia – ir oftalmologo konsultacija. Vienos prabangiausių organizacijos finansuotų operacijų – išoperuota šunelio širdis ir pakelti akių vokai. Judith teigimu, vizitai pas veterinarą – tai kasdienė rutina, o 20 000 USD mėnesinės sąskaitos (net ir su didelėmis nuolaidomis) – irgi įprastas vaizdelis.

Sunku nesižavėti tokiais žmonėmis, bet lygiai taip pat nevertėtų pamiršti, kad ne viskas taip paprasta, kaip atrodo. 18 valandų per parą – maždaug tiek savo globojamiems žilasnukiams skiria Judith. Ypač nelengva moteriai buvo finansinio šalies nuosmukio metu, kai telefonas, anot jos, skambėdavo kas kelias valandas, ir kaskart kitame laido gale pasigirsdavo nevilties parklupdytas balsas, prašantis priglausti jų augintinį: „Netekau darbo. Netekau namų. Nebeturiu nieko. Ir nebegaliu laikyti savo šuns“.

Neturėkite iliuzijų – ne vienam iš šių paskambinusiųjų Judith pasakė „ne“. „Išmokau to. Neturėjau kitos išeities. Ir net kelis kartus esu patarusi šeimoms verčiau užmigdyti senolį šunį, negu numesti jį prieglaudoje, kur po kelių dienų ar po kelių savaičių jis vis tiek bus užmigdytas – tik nebe apsuptas mylinčių šeimynykščių, o vienišas ir išsikankinęs nuo streso“.

O Lietuvoje?

Lota – viena iš Penktos kojos globotinių. Žilasnukė kalytė nėra senutė ir labai laukia ištikimų šeimininkų. http://penktakoja.lt/lota-2/

Jau senokai – nuo pat pirmųjų žingsnių – seku vienos iš gyvūnų globos organizacijų – „Penktos kojos“ veiklą, ir pro akis neprasprūdo ne vienas garbaus amžiaus jų globotinis. Ar lietuviai išdrįsta į savo namus priimti senolį? Ar neišgąsdina senus šunis lydinčios ligos ir perspektyva, kad prisirišęs prie gyvūno, jau netrukus gali patirti skausmingą išsiskyrimą? Užklausiau to veikliųjų Penktos kojos entuziastų, ir štai kokį gavau atsakymą:

„Tikrai taip: garbaus amžiaus šuneliai naujų šeimininkų sulaukia retai. Sakytume, tai būna išties pasišventę žmonės, norintys gero tai gyvybei, pro kurią dauguma tiesiog abejingai praeina. Tačia

u neteisinga būtų teigti, kad tokių atvejų visiškai nebūna. Per pastarąjį pusmetį iš mūsų prieglaudos buvo paimtas vienas maždaug 8-9 metų šunelis. Dar vienas, kokių 10-11 metukų, buvo paimtas, bet jau po savaitės grįžo atgal, nes, anot šeimininkų, turėjo pernelyg daug ligų ir buvo per sunku jį prižiūrėti.

Šiuo metu turime 8 senolius keturkojus – šunis iki maždaug 11 metų amžiaus. Vis dėlto didžiąją globotinių dalį sudaro 6-7 metų šunys. Sunku pasakyti tikslią vyresnio amžiaus šunų priglaudimo statistiką, nes vienais metais gali pasisekti 2 šuneliams, kuriuos netikėtai pastebi gera akis, kitais metais gali nepasiimti ir nei vieno. Nuo ko tai priklauso? Gal nuo tinkamo laiko, o gal tiesio nuo atsitiktinumo…
Jauni šuniukai jau per kelias savaites iškeliauja į naujus namus, o vyresniesiems tenka kantriai laukti. Jų likimas priklauso ne nuo jų amžiaus, bet nuo mūsų, žmonių, požiūrio. Tikime, kad vis tiek atsiras auksinės širdys, kurios net ir žiloje senatvėje gyvūnui suteiks šilumos, meilės ir leis pajusti žmogaus artumą“.