Šuo lovoje: (ne)priimtinas?
Pakalbėkime apie šunų miegojimą šeimininkų lovoje. Pirmiausia iš karto prisipažinsiu, kad mano pačios šunys lovoje miega tik dviem atvejais: viešnagės viešbutyje metu arba tais siaubingai retais kartais, kai užsnūstu popietinio pogulio ir susibruku jas po antklode, idant būtų šilčiau. Tačiau taip pat puikiai žinau, kad praktiškai visi iš mano veislyno po pasaulį pasklidę levrečiukai miega ne kur kitur, o savo šeimininkų pataluose. Net ir tie, kurie nuo pat pradžių aiškino „na jau ne, aš tai neleisiu“, anksčiau ar vėliau leido, nusileido, įsileido, ir dabar Kopos vaikai bei anūkai tarpsta, naktimis karališkai šildydamiesi nugara į šeimininkų šonus.
Gerai tai ar blogai? Asmeniškai man – vienodai. Jeigu jūsų neužknisa per kojas paryčiais vaikštinėjantis, į ausį kvėpuojantis ar nagais į pilvą atsistumiantis šuva, jeigu nematote problemų kiek dažniau keisti patalynę, rytais išpurtyti plaukus, netyčia aptikti rujos ar purvinų pėdučių pėdsakų – viskas yra OK. Juolab kad miegojimas su šunimi turi ir istorinį pagrindą – kur kas giliau siekiantį nei jums atrodo. Nors mano amžinatilsį močiutė, tikras kaimo vaikas, aiškino, kad šunys yra „paškustvos“, kurios turi gyventi tik „ant lenciūgo“, ir joks šuo nebuvo peržengęs jos trobos slenksčio, vis dėlto dalijimasis savo guoliu su šunimi yra visai ne „išpindėjusių naujųjų laikų“ išsigalvojimas. Štai: su savo levretėmis miegodavo Rusijos caras Petras I ir Prūsijos karalius Frydrichas II. Aleksandras Makedonietis ilsėdavosi su savo greihaundu Peritu, o Egipto faraonas Ramzis II turėjo keturkojį, vardu Pahates, kuris istoriniuose šaltiniuose buvo minimas kaip „Faraono lovos kompanionas“.
Apie tai, kodėl žmonės mielai dalijasi patalais su šunimis, kalba net ir mūsų kilmę besiaiškinantys antropologai. Anot jų, mūsų ankstyvieji protėviai prijaukintus šunis ėmė įsileisti į savo miegojimo erdvę pirmiausia dėl saugumo – kad šalia budintis keturkojis perspėtų apie artėjantį plėšrūną ar dvikojį nedraugą. Kita, ne mažiau svarbi priežastis: keliais laipsniais aukštesnė šuns kūno temperatūra visada suveikdavo kaip puikus šildytuvas – aš vis dar prisimenu pagal to paties pavadinimo knygą sukurto filmo „Be šeimos“ sceną, kurioje šaltą naktį ant berniuko krūtinės nakvojęs ir taip jį šildęs šuo išgelbėja gyvybę. Kai kurie drąsūs mokslininkai (matyt, patys miegantys su būreliu šunų), netgi iškėlė mintį, kad galbūt mūsų patiriamas komfortas, užmiegant šalia ramiai šnopuojančio keturkojo, yra paveldėtas DNR lygmeniu – teoriją jie aiškina tuo, kad ypač šunis į lovas tempiasi vaikai, niekur tokio elgesio neišmokę ir nenusižiūrėję.
Kol vieni aiškinasi, iš kur tokia meilė šunims, kiti pasižiūrėjo, kokia yra statistinė situacija ir kiek šunų augintojų iš tiesų miega kartu su savo augintiniais. American Pet Products asociacijos apklausti amerikiečiai šunų augintojai patvirtino, kad maždaug pusė šunų naktimis miega kartu su šeimininkais lovoje. Mieliausiai pas save į lovą šunis įsileidžia 18-34metų damos, rečiausiai – vyresni nei 45 metų vyrai, bet net ir pastarųjų grupėje 40 proc. prisipažino leidžiantys savo Džimiams ir Rokiams miegoti pataluose.
Dar daugiau: pasirodo, į lovas susibrukę keturkojai gali tapti ir rimta konfliktų priežastimi: 13 proc. apklaustųjų guodėsi, kad neretai dėl šuns miegojimo lovoje pykstasi su savo antrąja puse. Ir tai nieko keisto, juk kai kurie tokie porų barniai net įėjo į istoriją – kad ir Napoleono ir Žozefinos pirmoji naktis. Jei neprisimente, priminsiu: kai šaunusis valdovas atėjo pas savo numylėtąją nuotaką, lovoje jį pasitiko varžovas – mopsas, vardu Fortuné. Kai Napoleonas pareikalavo netikėlį išmesti, Žozefina nesutiko. Galop viskas baigėsi tuo, kad Fortuné įkando Napoleonui į blauzdą, taip parodydamas, kas yra tikrasis jo žmonos lovos šeimininkas.
Arba dar viena istorija, apie tokį generolą Džordžą Armstrongą Kasterį, kuris nuolat kivirčijosi su žmona Libi, pagrasinusia, kad jeigu generolo kurtai nebus išvyti iš vedybinio guolio, ponas Kasteris galės miegoti vienas, be jos. Galop pora priėjo kompromiso: generolui esant namuose, šunys galėjo miegoti miegamajame, bet NE lovoje (taip, kaip miega mano levretės), o išvykus į mūšius du greihaundai ir dirhaundas mielai dalindavosi savo šiluma su šeimininku. Beje, ištikimasis dirhaundas ir žuvo kartu su generolu Kasteriu vieno mūšio metu.
