Spalis – geriausias mėnuo Nidoje…
…su šunimi. Dėl kelių labai šuniškų priežasčių.
Oras
Nidoje lankėmės pačioje spalio pabaigoje. Lipant į automobilį dureles iš rankų plėšė vėjas, o autostradoje langus lipdė pirmoji šlykšti šlapdriba. „Geros jums saulės ir šilto smėlio“, – vaipėsi bičiuliai, kai paskambinę išgirdo, kad susikrovę mantą ir abu šunis išmovėme į pajūrį. „Kažin, ar dėl stipraus vėjo plauks keltas? O ką veiksime, jei šita agresyvi šlapuma nesiliaus visas tris savaitgalio dienas?“, – kažkodėl panašūs klausimai kilo visą kelią, ir tik pasiekus Klaipėdą lengviau atsikvėpėme – ten pro debesis švysčiojo saulė.
Ir – taip, nors bičiuliai Suvalkijos sodyboje iki kauliukų braidė sniege, o Vilnius čiuožinėjo apsnigtose gatvėse, Nidoje nei sniegu, nei žiema net nekvepėjo. Taip ir turi būti krašte, kuris iš visų Lietuvos kampelių statistiškai sulaukia daugiausiai saulėtų dienų per metus.
Ir nors mums kliuvo pats prasčiausias spalio savaitgalis, tačiau vis tiek oras buvo pakankamai padorus: neteko savo augintinių vynioti į gūneles, o ir patys nei karto neišsitraukėme lietsargių. Lapkritis, kovas, visi trys žiemos mėnesiai – žavūs, bet kur kas rūstesni tam, kuris ketina kiauras dienas bastytis po Neringos miestus ir miestelius, tampydamasis su savimi keturkojį bičiulį.
Žmonės
Svarbiausia, esmingiausia, pati pačiausia priežastis, kodėl spalis yra geriausias ir nepakartojamas mėnuo buvimui Nidoje su šunimi – nėra žmonių. Ir kai sakau „nėra“, tai ir reiškia tikrų tikriausią „nėra“. Tie trys per visą miestą sutikti praeiviai, kelios mašinos rusiškais numeriais ir tie keliolika žvejų ant prieplaukos molo nesiskaito. O nuostabiausia, kad jų nebuvo ir paplūdimiuose – galėjome bastytis palei jūrą, paleidę šunis pamišėliškai džiaugtis laisve, ir nebijoti piktų anti-šuniškai nusiteikusių piliečių išpuolių. Naktimis po konteinerius sėkmingai kuitėsi šernai, ant žiemai užvertų vasarnamių dailylenčių karstėsi voverės, nekreipdama dėmesio į sustojusį mūsų automobilį šalia pagrindinio kelio žolėje į medžioklę įsitraukusi straksėjo lapė.
Neapsakomai geras, o vakare – net kiek šiurpokas jausmas.
Būsto kainos
Smulkmena, bet maloni – perpus mažesnės gyvenamo ploto nuomos kainos.
Nežinau, ar pusantro kambario butą Purvynės gatvėje būtų galima įtraukti į „draugiškų šunims“ žemėlapį: visų pirma, tai ne viešbutis. Visų antra, sužinoję, kad ketiname apsilankyti su dviem keturkojais, šeimininkai pirmiausia pabrėžė, kad nepriimtų su stambesniais šunimis („bijome, kad subraižys grindis“). Na ir trečia: butas per du aukštus; į antrąjį, palėpinį, veda gan statūs laiptai-kopėčios, nuo kurių gali puikiausiai nuriedėti ir visus šonus apsilamdyti ne tik trapi levretė.
Kavinės
Radome paskutines savaites tebedirbančių sezoninių kavinukių. „Jau kitą savaitę užsidarome žiemai,“ – sakė šeimininkė, laikydama glėbyje nediduką mišrūniuką. Ir tos kelios aplankytos įstaigos labai mielai priėmė keturkojus lankytojus – dedam pliusą ir siunčiam ypatingus linkėjimus barui „Kolibris“ pačiame Nidos centre.
Specialios šiukšliadėžės šunų ekskrementams
Nors radome tik vieną dėžę su tokiu ženklu, bet vis tiek respektukas Nidai už rūpestį ir solidarumą su šunininkais. Galiu tyliai pasvajoti, kad užuot dėlioję ženklus su nubrauktais šunų siluetais, įvairių savivaldybių biurokratai verčiau kurtų štai tokią nesudėtingą, bet, neabejoju, veiksmingą mini infrastruktūrą.