Peteris, Mari ir Dali – bet ne Salvadoras

„Kalbėsimės apie šunis?“, – Peterio antakiai pakyla. „Apie mano šunį? Bet tai ne mano šuo, jis Mari. Gerai jau, jis ir mano, bet labiau Mari“, – sako man Peteris, žiūrėdamas savo tomis geromis geromis tarsi Kalėdų Senelio akimis. Na, nežinau, kiek Dali yra jo ar „ne jo“ – bent jau Mari ir Peterio puslapyje pagrindinė pristatomoji nuotrauka yra visų trijų: Peterio Hesso, jo žmonos Marie Hess-Boson ir judviejų šuns –Dali. Taip taip, to paties Salvadoro Dali garbei. Ir nors man Salvadoras asocijuojasi su kuo nori, tik ne su rastafariškais dredais apžėlusiu kudliumi, bet Dali toks ir yra – į virves susisukęs kailio šiaušalas, vengrų pulis.

Peteris ir Marie – pora iš Šveicarijos, pastaruosius dešimtmečius paskyrusi floristikai, dekoravimui ir žemės menui. Čia Kopa juodu ir pričiupo: Pakaunėje, Raudondvario dvaro parke, kuriančius žemės meno instaliacijas vieno festivalio metu. Marie – maža, ekspresyvi ir artistiška, Peteris – didelis ir geras meškinas, mokantis devynias galybes kalbų, tik ne anglų. Tiksliau, anglų – vos vos. Todėl taip ir kalbėjomės – pusiau ženklais, pusiau tarptautiniais žodžiais, o vietomis tiesiog intuityviai. Marie, kuri angliškai iš viso nesuprato, mums surengė tikrą pantomimos teatrą. Žodžiu, buvo linksma.

Mari, mažo ir pusplikio šuns šeimininkui sunku suvokti, kas jus pastūmėjo pasirinkti būtent tokią veislę, papasakokite apie savo pasirinkimą.

(Marie išraiškingai vaizduoja situaciją, plasnodama aplink mus rankomis ir aiškindama prancūziškai, o Peteris (akivaizdžiai sutrumpindamas) verčia jos performansą man): „Turėjau skrydį lėktuvu, užėjau į oro uosto salę ir pamačiau laukiamajame sėdinčius žmones, prie kurių kojų gulėjo KAŽKAS. Daug velto kailio, nesuprasi nei kur tas padaras prasideda, nei kur baigiasi. Negalėdama patikėti savo akimis, užkalbinau tuos žmones – pasirodo, jie buvo vengrai – ir taip susižavėjau šunimi, kad jie pažadėjo man į Šveicariją atvežti vieną pulio šuniuką, kai tik bus vada. Dabar Dali su mumis jau gyvena 11 metų.“

Štai taip atrodo pulių veislės šuo.

Kuo jis jus žavi? Ir koks tai apskritai šuo?

Pulis atrodo kaip kudlotas, mielas vaikų žaisliukas – bet tai klaidingas įspūdis. Po tuo minkštu juokingu kailiu slepiasi labai rimtas, labai ištikimas, lengvai dresuojamas šuo. Skirtas labiau tarnybai nei pramogai. Turi mažų vaikų? Tuomet pulis ne tau – jo nepatampysi ir nepastumdysi.

Ar Dali suteikia įkvėpimo jūsų kūrybai?

Didžiulio! (sušunka) Jis – mano neblėstanti mūza! Viskuo – pradedant charakteriu, būdu, baigiant jo kailio tekstūra, formomis.

Ir kas paneigs, kad šią Marie sukurtą žemės meno instaliaciją įkvėpė jos pulis?

Ar šita mūza įsileidžiama į lovą?

„Ne, ne, ne,“ (net užmerkusi akis purto galvą Mari.) „Taip, taip, taip.“ (Atsilošęs kvatojasi Peteris ir jie susiginčija prancūzų-vokiečių kalbų mišiniu. Tada Peteris pasisuka į mane ir išverčia sutrumpintą ginčo variantą: iš pradžių Dali įsiprašė miegoti prie miegamojo durų, paskui šalia šeimininkų lovos, paskui ir į lovą – na, bent trumpam.) „Bet šiaip jis miega šalia manęs, savo guolyje“, – užsispiria Mari.

Gerai jau gerai, tegul bus šalia. Tiesą sakant, ir aš neleisčiau pulio į savo lovą – kad ir kokia mūza jis bebūtų.

Peteris, Mari ir Dali

Labai dažnai girdžiu žmones sakant: man labai patinka šunys, bet aš daug keliauju, todėl negaliu jo laikyti. Jūs irgi nemažai keliaujate – ką tuomet darote su Dali?

Na, nepasakyčiau, kad keliaujame tiek jau daug – paprastai vienam išvažiavus, su Dali lieka kitas. Dienų, kai išvykstame abu, per metus susidaro geriausiu atveju mėnesis. (Bet juk ir tai nemažai!) Tikrai? Galbūt. Mes mielai naudojamės šunų viešbučių paslaugomis. Per pastaruosius metus esu jų išbandžiusi ne vieną ir ne du, kol atradau tinkamiausią – Dali jau ten keliauja džiaugsmingai, tarsi į atostogas.

Papasakokite daugiau apie šveicariškųjų viešbučių šunims ypatumus.

Nieko ypatinga: nors jie privalo atitikti tam tikrus bendrus standartus, tačiau, kaip ir žmonių viešbučiai, skiriasi savo lygiu ir, atitinkamai, kaina. (O kokia ji?) Konkrečiai šiame, kur palieku Dali, kaina už parą priklauso nuo užsisakomų paslaugų (ar paliksi savo maistą, ar nori, kad su šunimi būtų papildomai užsiimama ir pan.), mums mokestis už dieną išeina apie 25-30 eurų.

Hessų pulis Dali įkvėpė ir mūsų garsųjį floristą Marijų Gvildį – štai tokiai floristinei kompozicijai.

Kaip apskritai vertinate šveicarų požiūrį į šunis, naminius augintinius?

Mano subjektyvia nuomone, Šveicarijoje į šunį žiūrima perdėtai jį sužmoginant – šuo prilyginamas kone vaikui. (Mari vėl surengia mini pantomimos spektaklį ir rodo, kaip šunims sega sermėgėles nuo lietaus, riša kaspinėlius ir čiūčiuoja.)

Tai šuo turėtų būti tiesiog šuo?

Ne, šuo nėra TIK šuo. Tai šeimos narys. Bet toli gražu ir ne vaikas – čia jau nesveikas požiūris.

Patarkite, kaip ilgamečiai Bazelio gyventojai: jei rytoj atvažiuosiu į Bazelį pasisvečiuoti, kur man ieškoti baro ar restorano, kuris priimtų kartu su šunimis?

Ooooo – pučia Mari ir Peteris choru, tarsi būčiau paklaususi labai labai akivaizdaus ir savaime suprantamo dalyko – bet kur. Bazelyje daugybė barų, visai nekreipiančių dėmesio į lankytojus su augintiniais. Kaip juos pažinti? Stebėti aptarnaujančio personalo reakciją! 🙂

Tradicinis Kopos pasisveikinimas.

Mums besikalbant pro šalį praplaukia kažkurios šalies menininkas, vilkdamas šakų kūgį, ir nustebusi Kopa ima loti ir tampyti mano ranką, laikančią diktofoną. Dar norėjau Peterio paklausti ir apie jo patirtis iš Vatikano švenčių dekoravimo laikų, ir apie dienas, praleistas dirbant ir mokantis iš legendinio dailininko Pablo Picasso – bet nekantrus impulsyviosios Mari žvilgsnis rodė, kad jai niežti nagai grįžti prie daromo kūrinio – įmantriai į pulišką kaltūną pinamų šakų – o iš kito šono Peterį subtiliai, bet primygtinai spaudė LRT žurnalistai, sukantys Panoramai savo reportažą iš festivalio. Taigi beliko paleisti šauniuosius šveicarus ir trauktis iš kamerų lauko.