Tegul jos lieka nepopuliarios
Populiarinti savo mylimą veislę? Parodyti ją tokią, kokią matau aš, kasdien, šalia: aristokratišką, rafinuotą, subtilią, lojalią ir nepakartojamą? Džiaugtis, kad vis daugiau žmonių gatvėje užuot žinovo tonu mykę apie „skalikus“, „vipetus“ ar „lenktyninius“, susižavėję sako: o, žiūrėk, levretė? Pagunda didelė, bet už ją didesnė – atsakomybė.
Kaip programuojamos problemos
Per savo gyvenimą mačiau ne vienos veislės staigų išpopuliarėjimą: ilgaplaukiai koliai (po pasaulinės filmo „Lesė“ šlovės), dalmantinai (po garsiojo Dysnei studijos filmo), spanieliai, škotų terjerai, čiau čiau, šarpėjai, stafordšyro terjerai bei pitbuliai, vėliau, kaip ir visame pasaulyje, auksaspalviai retriveriai, labradorai, vestukai, bigliai bei didžiausią psichozę pasiekę – jorkšyro terjerai. Ir mačiau, kokią kainą sumoka tos veislės už savo populiarumą: toli toli nuo standarto nusivažiavę šunys, dešimtys šuniukus kaip bandeles kepančių veislynų-veislynėlių ir šiaip daugintojų. Ir vis daugiau žmonių, įsigijusių vienos ar kitos veislės šunį ne dėl jo charakterio, temperamento, darbinių savybių, o dėl to, kad tokį turi kaimynas Petras ir bosas Jonas.
Neseniai parodoje turėjau įdomų susitikimą. Prie manęs priėjo moteris, kažkada su savo gražia, didele šeima atvažiavusi žiūrėti Kopos vaiko, mažos levretytės. Tąkart, prieš porą metų, ji sakė ieškanti taikaus (kad neapkandžiotų jos mažučių vaikų), ne pernelyg aktyvaus (nes nėra laiko ir sąlygų skirti pakankamai fizinio krūvio) šeimos šuns, draugo ir bičiulio. Ir tąkart – išsakiusi savo dvejones – atkalbėjau šiuos žmones nuo levretės, pabijojusi, kad tegul ir mažo, tegul ir taikaus, bet visgi judraus ir dėmesio reikalaujančio šuniuko iššūkis gali būti jiems per sunkus. O dabar parodoje ši ponia priėjo vedina… vengrų vižlu. Be abejonės – nuostabus šuo, bet ką galvojo jį parduodami veisėjai, taip drąsiai atiduodami šį YPATINGAI aktyvų šunį būtent tokiai šeimai? „Na taip, nelengva, bet, aišku, jau pripratome, mėginsime kažkaip toliau gyventi kartu,“ – atsiduso toji moteris. O aš prieš save tiesiog mačiau užprogramuotą problemą.
Kraštutinė kainos forma
Bet tiek to, palikime mano subjektyvias refleksijas ir pažiūrėkime į iškalbingus, skaičiais paremtus faktus. Pakalbėkime apie dvi stogą raunančio populiarumo JAV sulaukusias veisles, kurios dar dabar tebetvindo gyvūnų prieglaudas visose valstijose.
Taip, prieglaudos, ir vėl apie prieglaudas. Bet taip jau yra, kad nuo spindinčio parodų pasaulio iki prieglaudos aptvaro kai kurioms veislėms atstumas mažesnis nei galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio (gal ir jums teko girdėti neseną istoriją apie Lietuvos greihaundų šuniukų vadą, kurią veisėja, nesugebėjusi parduoti, nusprendė… tiesiog užmigdyti – istorija baigėsi laimingai, šuneliai buvo priglausti, pakėlus ant kojų pusės Europos kurtų mylėtojus, bet garbės nei veisėjams apskritai, nei lietuviams veisėjams konkrečiai, tai, deja, neprideda).
Kad įsivaizduotumėte, apie kokio masto reiškinį kalbame, pateiksiu tik kelis skaičius: JAV organizacija „Humane Society“ nurodo, kad kasmet JAV prieglaudos rūpinasi 6-8 milijonais šunų ir kačių (tikslaus skaičiaus nėra, nes nėra vieningos prieglaudų veiklą fiksuojančios sistemos), iš kurių kasmet 3-4 milijonai gyvūnų yra sunaikinami – tuo tarpu namuose amerikiečiai laiko daugiau kaip 135 milijonus šunų ir kačių. Jeigu jums užmigdomų gyvūnų skaičius atrodo baisiai didelis, galite jį palyginti su 40 metų senumo duomenimis: tuomet JAV prieglaudose kasmet būdavo sunaikinama 12-20 milijonų šunų ir kačių, o namuose laikoma apie 67 milijonus!
Ir štai įdomus faktas: maždaug nuo 1993 metų pastebimas stabilus mišrūnų mažėjimas prieglaudose, o juos keičia… na taip, veisliniai šunys. Tu veislių, kurios dominuoja rinkoje, ir jų madingų hibridų – „labradudelių“ (labradoro ir pudelio mišrūnų) ir į juos panašių naivuoliams mulkinti prigalvotų dviejų veislių mišrūnų. Jau ne vienerius metus gausiausiai prieglaudose gyvenanti veislė – pitbuliai: per dešimtmetį jų skaičius išaugo 23 kartus, ir dabar būtent pitbuliai sudaro pusę (ar net du trečdalius) JAV prieglaudose užmigdomų šunų. Veislė, kuri milijonus užbūrė savo „kietumu“, veislė, kurią šiaip labai myliu ir žaviuosi, bet kuri iš savo šeimininko reikalauja ypatingų žinių ir išmanymo. Ir tai veislė, kuri 2011 metais sudarė 30 proc. JAV prieglaudų gyventojų ir 60 proc. visų užmigdytų gyvūnų, t. y. iš dešimties užmigdytų kačių ir šunų kartu paėmus šeši buvo pitbuliai ar jų mišrūnai. Apie 900 tūkstančių per metus – kitais duomenimis, dar daugiau. Tai veislės populiarumo kaina. Kraštutinė jos forma. Bet ji tokia.
Tokie mieli ir tokie nereikalingi
Sakysite: na tai nereikia čia taip eufemistiškai kalbėti apie tokią komplikuotą ir agresyvią veislę kaip pitbuliai – gal tai tik skausminga išimtis, neįrodanti jokios taisyklės? Norėčiau, kad taip būtų. Bet po 1997 metų, kai populiarusis greito maisto tinklas „Taco Bell“ savo brendui populiarinti pasirinko čichuachua veislės šuniukus, per keliolika metų šių mažyčių, bet tvirto charakterio šunelių populiacija JAV išaugo beveik iki pitbulių populiacijos. 2010 metais, suskaičiavus statistiką, čichai sudarė 2,4 proc. visų JAV rinkoje parduodamų ar dovanojamų šunų – daugiau veisiama buvo tik retriverių ir pitbulių. Žinoma, už tokį svaiginantį populiarumą veislė sumokėjo: 2012 metais šie mažyliai sudarė 18,5 proc. visų prieglaudose esančių šunų, iš jų didžioji dauguma – Kalifornijos valstijoje. Prieglaudų darbuotojai neslepia, kad didžiausios įtakos tam turėjo filmas „Beverli Hilso čichuachua“ ir garsenybių mėgdžiojimas; čichuachua žaibišką išpopuliarėjimą jie netgi praminė „Paris Hilton sindromu“ (tuomet jorkšyrų išpopuliarėjimą Lietuvoje būtų galima pavadinti Ingos Valinskienės sindromu – nes nuo jos jorkiuko, Arūno pravardžiuojamo Blusiumi, jorkų maniją pasigavo Lietuvos pramogų pasaulio atstovai, o paskui juos ir masės; beje, nukrypdama nuo temos pasakysiu, kad tai galimai nuo mirties išgelbėjo ne vieną prieglaudos skurduką, kurį tinkamai apkirpus ir įsegus kaspinėlius pavyko prastumti šeimininkams kaip „panašų į jorką“).
Įsivaizduokite prieglaudą, į kurią kasdien atkeliauja po 5-10 nebereikalingų čichų. Tai ne fantazija, tai Kalifornijos valstijos prieglaudų kasdienybė. „Prisižiūrėję filmų ir nuotraukų jie prisipirko mažų mielų šunelių, kurie netruko išaugti į problemiškus, sveikatos bėdų kamuojamus šunis. Ir štai tie šunys vienas po kito atsiduria pas mus,“ – liūdnai skėsčioja rankomis prieglaudų darbuotojai, kalbėdamiesi su žurnalistais. „Man neramu dėl čichuachua. Ši veislė netrukus pakartos pitbulių istoriją“, – sako Allison Lindquist, vadovaujanti vienai Kalifornijos gyvūnų prieglaudai.
Beje, levretės Valstijose irgi laviravo ant pavojingo išpopuliarėjimo slenksčio, bet, laimei, per kelerius metus jų populiarumas nuslūgo, taip ir nepasiekęs populiariausių veislių trisdešimtuko. Laimei, tikrai laimei: juk net ir būdamos tarp šešiasdešimties populiariausių veislių, levretės vis tiek buvo dalijamos į prieglaudas tiek, kad JAV tebėra įsikūrusi ne viena ir ne dvi levrečių gelbėjimo draugijos, kurios pasirūpina surasti namus šeimininkų išduotoms levrečiukėms. Užtenka pavartyti kelių tokių organizacijų puslapius, kad ilgam atsižiūrėčiau vaizdų, kaip atrodo levretės, iš kurių išsityčiojo „šuniukų fabrikų“ (puppy mills‘ais vadinamų, masiškai ir pažeidžiant visas veisimo doktrinas dauginamų gyvūnų ferma) verslininkai.