Amžius: Pusantrų metukų

Lytis: Mergaitė

Aukštis: 68 cm.

Jeigu ir jums veislė „boseronas“ nelabai ką sako, nenusiminkite: mes Kopos Namuose irgi smalsiai kraipėme galvas skaitydami ilgą šeimininkės laišką apie šį šunį-iššūkį, šunį-nuotykį, šunį, su kuriuo nei viena diena nebus vienoda ir šalia kurio gyvenimas negrįžtamai pasikeis. Į kurią pusę – tai jau priklausys nuo jūsų sumanumo ir gebėjimų. Perskaitykite ir įsitikinkite patys.

Mano didelio juodo šuns vardas – Mažas. Ir Mažas yra mergaitė.

Mano idealas buvo gražus, elegantiškas, ištikimas ir… užknisantis šuo. Taip, aš norėjau, kad šuo man būtų iššūkis, strakalas makalas, kuris neleistų atsipūsti, apsnūsti ir tinginiauti – tiek fiziškai, tiek protiškai. Norėjau savarankiškumo ir mirtino kontakto, ramybės ir aktyvumo, meilumo ir sargumo. Viską radau netyčia, vieną dieną atsivertus šimtąkart vartytą šunų enciklopediją ir išvydus jį – boseroną.

Pirmąjį boseroną savo akimis pamatėme tik tada, kai nuvažiavome susipažinti su savo maža, mėnesio laiko kalyte. Dar po mėnesio į namus įsiveržė ji… Mažas – niekad nenutylantis, niekad nenurimstantis, kandantis viską, ką pasiekia ir kas juda, o jei nepasiekia ar nejuda – pašoka ir pajudina. Atrodė, kad tas šunelis varomas lakstymu ir meile, jam nereikia maisto, nereikia miego, tik reikia veiksmo, veiksmo, veiksmo. Tokia ji iki šiol – jau 1,5 metų mes geriausios draugės ir pikčiausios priešės, kartu kiekviename žingsnyje.

Visas gyvenimas su ja atrodo ne kaip šuns laikymas, o bendradarbiavimas. Pasirinkusi šios veislės šunį, tikėjausi iššūkio – ir jį tikrai gavau. Tai nėra šuo, kuris tave mylės, nes jam duosi ėsti: boseronas paims kąsnį ir nueis į šoną. Jis meile atsako į meilę, prisirišimu į rūpestį, bet agresija į grubumą. Pernelyg paklusnus boseronas – praradęs savo valiūkišką akių blizgesį. Tačiau pernelyg atlaisvinus vadžias, gali tapti pavojingas. Tai šuo, kuriam visada reikia pateikti kažką naujo, o ir pats jis periodiškai sugalvos, kaip jus nustebinti. Pvz., padarys namuose netikėtą remontą – nuklijuos tuos negražius, pasenusius tapetus ar atvirkščiai – būdamas vos kelių mėnesių išsilauš iš narvo ir papuoš sienas… am… rudais pėdučių pėdsakėliais. O gal iššoks pro langą jums išvažiavus, nes norėjo važiuoti kartu. Ar sumanys suėsti gėlę, batą, telefoną. 

Ir aš dar niekad su ja nenuobodžiavau, tiesą sakant, didžiąją laiko dalį gyvenu ant pirštų galų, nes kasdien būna kažkas naujo. Niekad nemaniau, kad tas pats šuo gali būti toks atsargus ir visa griaunantis, meilus ir sargus vienu metu. Ji juda šviesos greičiu, tačiau namuose sugeba vaikščioti ir nestumtelti mažyčio, vos mėnesio laiko kačiuko. Šis šuo – švelnumo įsikūnijimas, kai to nori, ir tikras tankas, kai užsimiršta. Savo jėga verčianti suaugusius vyrus iš kojų, laužanti medelius, jei tik sugalvosi pririšti ir palikti, po namus stumdanti sofas, stalus, o narvas jai – na, iš jo nebėga tik iš mandagumo. 

Mažas, kaip ir visi jos veislės atstovai, turi daug sprogstamos energijos, todėl reikia įdėti daug darbo, kad ją būtų galima kontroliuoti. O kontroliuoti būtina – suaugę šie šunys nėra draugiški nei svetimų žmonių, nei šunų atžvilgiu. Jie reikalauja daug, ilgų ir įdomių pasivaikščiojimų, daug fizinės ir protinės veiklos, daug daug dresūros. Sakoma, norint auginti boseroną, reikia būti protingesniu už jį – jau vien dėl to atkrenta didelė dalis žmonijos. Jeigu ne mano pamišusi, pamesta dėl šunų galva ir gyvenimas, leidžiantis pusę dienos skirti šunims – nemanau, kad rinkčiausi tokį pamišusį šunį. Tačiau mes atradom viena kitą, pametėm galvas ir negalim išsiskirti. Rimtai, su Mažu toks dalykas kaip ‘asmeninė erdvė’ neegzistuoja. Ji mano, kad mano asmeninė erdvė yra ji pati.

Mažas man – idealus boseronas ir šuo, visokeriopai mane auginantis. Man ji pats įdomiausias gyvenimo skirsnis, geriausia draugė, o kartais – baisiausias prakeiksmas. O be tos kiekvienam žingsny ant kelių dedamos nosies, dienos tikrai nebūtų tokios saulėtos.