Energijos užtaisas, vardu Gintarė
Su Gintare susipažinau Kopos fotosesijos metu. Tuomet trumpai šnektelėjome ir apie kažkada jos kurtą projektą www.keturkojis.com, ir apie dar tik įsibėgėjančią fotografijų „Peephole“ seriją. Pagalvojau: kas jau kas, o šita mergiotė PRIVALO tapti Kopos Namų pašnekove!
Kalbėti su ja – tarsi stebėti nedidelį vulkano išsiveržimą: ekspresyvią žodžių laviną vis nutraukia kvatojimas, o sakiniai, atrodo, vos spėja paskui tolyn šaunančias mintis. Tai Gintarė Packevičienė, arba Gintarė Morgana, – kūrybingas žmogus, ne tik pro fotoaparato objektyvą žvelgiantis į gyvūnus, bet ir įgyvendinantis įkvepiančius, pozityvo kasdienybei suteikiančius projektus.
Kažkur girdėta istorija: viskas prasidėjo nuo šuns
Man atrodo, kad būti naminių gyvūnų fotografu – gan drąsi idėja. Na, panašiai kaip ir krepšinio treneriu Lietuvoje: juk visi šiapus televizoriaus ekrano žino „geriau“, ką reikia daryti. Panašiai ir su šunų/kačių nuotraukomis: jei perverstumėte to paties FB profilius, pamatytumėte, kad, be vaikų, gyvūnai yra populiariausi fotomodeliai. Kitaip sakant, fotografuojame juos visi, kas netingime. Skirtumas tik tas, kad Gintarė tai daro profesionaliai.
Ir tiems, kas ją pažįsta, tai atrodo visiškai suprantama: juk ši mergina nieko nedaro pusėtinai ar iš bėdos. „Esu labai reikli sau. Jei kažko imuosi, pasineriu visa galva, maniakiškai ir atkakliai,“ – sako ji. Ir čia pat papasakoja, kaip viskas prasidėjo: „Su vyru įsigijome šunį, pradėjome lankytis parodose, užsikabinome. Na ir kas, kad mūsų šuo – be dokumentų, tai nesutrukdė rasti daug bendraminčių, rimtai susidomėti tuo, kas vyksta kinologiniame pasaulyje. Dar prisidėjo projektas Keturkojis.com, kuriam ėmėme fotografuoti parodas ir publikuoti šiuos fotoreportažus. Nebuvo svarbu, kas ir kaip: nuotraukos „muilinėmis“, nuotraukos iš bičiulių pasiskolintais fotoaparatais – svarbiausia buvo veiksmas.
O tada mano darbus žiūrinėdamas vyras ėmė rodyti klaidas, dalyti patarimus, kaip gauti kuo geresnes foto, aiškino, kas ta kompozicija ir kitos elementarios fotografijos sąvokos. Turbūt jis ir tapo tuo postūmiu į profesionaliąją fotografiją“.
Gintarė akimirką pamąsto ir tuoj pat emocingai sučiauška: „Tikrai taip, nusprendžiau visko išmokti pati – juk kas GERIAU įgyvendins idėjas už jų autorių?“
Jeigu jums šie žodžiai skamba pompastiškai – neskubėkite su savo vertinimu. Užteks pabendrauti su Gintare bent pusvalandį, kad suprastumėte: tokiai energijai negali būti neįveikiamų sienų.
Jokių „palauk“
Keitėsi ir vis įmantrėjo fotografavimo technika, augo užmojai ir reikalavimai sau. „Kai pradėjau domėtis fotografavimo plonybėmis, pradėjau stengtis. Pykti ant savęs dėl netikusios pozos, nukirptos kadre uodegos ar išplaukusio judesio. Tai sveikas, pirmyn varantis pyktis, spyręs eiti vis tolyn. Rezultato norėjosi – kaip visada – greitai, staigiai, čia ir dabar. Jei ko imuosi, imuosi su maksimalia energija ir be jokių „palauk“. Ilgai trunkantis pasiruošimas, apmąstymai, gumos tempimas – ne ne, aš taip negaliu, nemoku, man tuoj pasidaro nebeįdomu,“ – greitai tarška Gintarė, vis pamaišydama didžiulį puodelį kavos. Atrodo, kad ir be kofeino šiai merginai užtaiso pakanka!
Šiandien ji – tūkstančių gyvūnų fotografijų autorė, per karščiausią fotografavimosi sezoną –rugsėjo-gruodžio mėnesiais – turinti po keliolika fotosesijų per mėnesį. „Fotografavimas paprastai trunka apie porą valandų, dar tris keturias dienas tvarkau nuotraukas ir klientui jų atiduotu visą šūsnį – nuo keliasdešimties iki šimto ir daugiau“.
Savo fotosesijas Gintarė pristato ir FB profilyje: „Pastebėjau, kad nuotraukos populiarumas – ypač tarp ne-šunininkų žiūrovų – priklauso netgi nuo tokių dalykų kaip fotografuojamo šuns veislė. Tarkime, mieli ir išraiškingi bulterjerai niekada nesulaukia tokio publikos palaikymo kaip berno zenendundai ar niūfaudlendai. Kitas nuotraukos „svorio“ socialiniame tinkle kriterijus – kiek populiarus yra nufotografuotas šuo –kokių laurų parodų ringuose ar sporte yra priskynęs – ir jo šeimininkas: kuo šunininkų pasaulyje žmogus žinomesnis, tuo daugiau „like“ ir „awww“ sulauks nuotrauka“.
Kitokia kasdienybė
Vienas iš Gintarės projektų – vėlgi gimęs tarsi savaime – nespalvotos nuotraukos ant paprasčiausio stalo, iliustruojančios kasdienio gyvenimo su savo keturkoju akimirkas. Iki dangaus liuoksintis katinas, tešlos minkyme dalyvaujantis gauruotis, lėkštes laižanti Kopa – tai vis siužetai ir istorijos iš projekto „Peephole“.
„Idėjos kiekvienam kadrui gimė įvairiai: kartais jas pakuždėdavo tai, ką sugeba konkretus šuo, kartais – tai, kaip atrodo šuns/katės ir šeimininko duetas, o kai kuriuos siužetus jau turėjau susikūrusi galvoje ir tiesiog ieškojau jų įgyvendinimui tinkamiausio modelio,“ – sako Gintarė.
Išskirtinė nuotraukų kolekcija – iš viso jų bus 20 – šiuo metu vis dar demonstruojama FB socialiniame tinkle, tačiau Gintarė pasvajoja (ir mes net neabejojame, kad taip ir bus!) apie išėjimą iš virtualiosios erdvės į platesnius vandenis ir asmeninės parodos organizavimą. Žvelgiant į nuotaikingus kadrus abejonių nekyla – šios nuotraukos tikrai to vertos.
Sisteminga Gintarė ir nesistemingi jos klientai
„Fotografijoje dievinu sistemą – nefotografuoju atsitiktinių kadrų ir apskritai stengiuosi palikti kuo mažiau vietos atsitiktinumui. Kuo labiau kontroliuojamas veiksmas – tuo geriau jaučiuosi ir tuo labiau būnu patenkinta rezultatu. Kita vertus, gyvūnai – mano dažniausias fotografavimo objektas – nėra sistemingi, todėl būna visai linksma ir ganėtinai įdomu mėginti sujungti mano sistemingumą ir jų kuriamus atsitiktinumus. To rezultatas – mano nuotraukos.
Dar prieš prasidedant fotosesijai aš jau tiksliai žinau, ko noriu. Pasidavimas fantazijai, laisva improvizacija – tai ne apie mane. Aiškiai įsivaizduoju, kur ir kaip stovės objektai, kokia bus kompozicija. Štai kodėl fotografuodama lauke nemėgstu nepažįstamų vietų ir apskritai atsakingai renkuosi fotografavimo aplinką. Na, jums gali atrodyti, kad tam tikras fonas idealiai tiks, bet mes, fotografuojantys žmonės, viską matome kitaip.
Viena žinomesnių Gintarės serijų – šokėja ir aviganis.
Dėl tos pačios priežasties – griežto planavimo, konkretumo ir tikslumo – prieš fotosesijas labai daug mąstau (išvakarėse tikrai neleisiu sau ūžti vakarėlyje) ir pirmiausia viską smulkmeniškai susidėlioju galvoje. Jei jau susikaupiu, tai visa kita nuplaukia į šalį. Štai, pavyzdžiui, fotosesija su australų aviganiu ir balerina: žinojau, kokio man reikia žmogaus, ieškojau internete šokio pozų, kurios geriausiai tiktų sumanymui, pagal tai dėliojau kitus nuotraukos elementus. Ir štai turim, ką turim.“
„Bet juk kūryba – tai ne vien planavimas?“, – klausiu jos, bandydama įsivaizduoti, kaip reikėtų suplanuoti fotografuojamo keturkojo kliento konkrečią pozą ar išraišką. „Toli gražu, – atsako Gintarė, – įtakos turi ir vadinamasis „sėkmės“ faktorius: būna taip, kad pats gyvūnas padiktuoja kadrą – ir tai yra gerai. Kita vertus, net ir gyvūno fotosesiją galima susiplanuoti labai tiksliai: iš savo patirties įsitikinau, kad apie 90 proc. atvejų mano keturkojai modeliai viską atlieka dar geriau nei tikiuosi, o neretai mane nustebina ir pradžiugina“.
Pasišiaušusi prieš kičą
„Vis dėlto turiu pripažinti, kad pagrindiniai mano klientai ir duona kasdieninė yra veislynai – ypač kačiukų, šuniukų vadų fotografavimas. Tačiau ir šioje komercinėje fotografijoje stengiuosi sukurti kažką originalaus, kitokio. Kita vertus, tenka kovoti su lietuviška meile kičui: na, daugumai mūsų tiesiog į kraują įaugę tam tikri kičiniai „meilučių kačiukų ir šuniukų“ stereotipai, nuo kurių aš kategoriškai stengiuosi pabėgti. Ir – tikrai taip – nesutiksiu fotografuoti to, kas man nepatinka ir nėra priimtina. Čia jau ne pinigų klausimas, o mano fotografinių principų“.
Apie kokią veislę savo kadre Gintarė svajoja dabar? „Afganų kurtą ir salukį,“ – valiūkiškai sako ji ir aš jau pradedu laukti tų YPATINGŲ kurtiškų kadrų.
Darbas, kurio nereikia dirbti
Šiaip jau dabartinis Gintarės gyvenimo būdas labai primena tas klasikines sėkmės istorijas iš serijos „paversk savo hobį darbu ir niekada gyvenime nebereikės dirbti“. Ji iš tiesų kaifuoja nuo to, ką daro, ir neslepia, kad kai tik pajus išsisėmimą ar nuobodulį, tikrai susigalvos kitos „vežančios“ veiklos. „Esu atvira ir ekspresyvi, bet visada šį tą pasilieku ir sau“, – paslaptingai šypsosi mano pašnekovė paklausta apie tolimesnius planus ir perspektyvas.
O kol kas… Kol kas ji taip įsitraukusi į savo veiklą, kad net po intensyvaus mąstymų-fotografavimų-nuotraukų redagavimų maratono jaučiasi ne išsekusi, bet pasikrovusi. „Grįžtu namo po fotosesijos, po voliojimosi ant žemės („šaudant“ reikalingus kadrus neretai tenka ir ant žemės pašliaužioti – aut. past.), lakstymo paskui šunis, pabirusių kačiukų rikiavimo, jaučiu fizinį nuovargį, bet galvoje – euforija! Tai nepakartojamas jausmas: dirbu prie nuotraukų, ir iš naujo išgyvenu tą bendravimo su gyvūnu džiaugsmą, kurį patyriau. Visada noriu išgirsti, kaip toliau sekėsi mano fotografuotiems vadų mažyliams, o sužinojusi, kad vieno mano fotomodelio nebėra, nuoširdžiai liūdėjau su jo šeimininkais. Taip jau yra: fotografuoju, seiliojuosi matydama nepakartojamą šuns ar katės grožį, ir noriu, kad ir nuotraukos žiūrovai matytų jį taip, kaip matau aš“.
MITAI APIR GINTARĘ
• Gyvūno fotosesija – labai brangus malonumas.
Nors ir esame nuolat dėl kainų žliumbianti tauta, bet šiuo atveju man atrodo, kad Gintarė fotografuoja pusvelčiui. Štai
palyginkite: už šio puslapio vieną Kopos nuotrauką sumokėjome tiek, už kiek Gintarė jums suorganizuotų net kelias fotosesijas ir įteiktų tiek nuotraukų, kad pavargtumėte jas vartyti.
• Gintarė fotografuoja tik šunis ir kates.
Tikrai ne – ir to įrodymas yra kad ir Kopos Namų fotosesija, kur šalia Kopos pūpso ir dvikojis personažas. Bet skubame pabrėžti, kad vis dėlto tokie kadrai – pakankamai RETI.
• Ji pasikėlus ir jai sunku įtikti.
Kaip čia pasakius: jei bruksite Gintarei savo kičines idėjas – tuomet tikrai taip. Ji atkakliai jų purtysis. Bet jei norėsite kokybiško originalios idėjos įgyvendinimo, pamatysite, kad reikalų turite su be galo nuoširdžiu ir paprastu žmogumi.
KELI GINTARĖS PATARIMAI
• Kai fotografuosite savo gyvūną, nepamirškite pritūpti, palinkti, prigulti tiek, kad objektyvas atsidurtų gyvūno akių aukštyje.
• Atkreipkite dėmesį į kadro foną: vienos spalvos gali paryškinti jūsų augintinio bruožus, kailio spindėjimą, kitos – kaip tik suprastinti. Ir patraukite tas kojines iš kadro! („Man tai jau yra tapę profesine liga – net pyškindama buitinius kadrus būtinai stengiuosi iš kadro pašalinti visas bereikalingas detales.“)
• Visada galima kadrą sudėlioti taip, kad jame nesimatytų pavadžių (dažniausiai Gintarė su jais ir nefotografuoja – anot jos, šuo be pavadžio net ir stovi kitaip). Turite šunį, kurio negalite paleisti? Gintarė sako, kad net ir tuo atveju galima rasti būdų nufotografuotas taip, kad pavadis liktų sumaniai paslėptas.
• Pagalvokite, ar tikrai nuotraukoje šalia gyvūno reikalingi įvairiausi rekvizitai: neapgalvotai padėtas daiktas prie, po, ant, virš keturkojo nereta tik pablogina bendrą rezultatą. Ypač tai galioja mažiems šuniukams ir kačiukams, kurie, pasak Gintarės, jau patys iš savęs yra žiauriai mieli ir jiems visai nereikia papildomų „grožybių“.
Ji gali rašyti. Ji gali kurti ir burti gyvūnams neabejingų žmonių bendruomenes. Tačiau bene stipriausia kūrybiškosios Gintarės pusė – sugebėjimas „sugauti“ emociją vaizdu.