Dogoterapija pakaunėje: socializuojanti, šviečianti, guodžianti
Šitą moterį aš gaudžiau turbūt mėnesį. Ir net kai galų gale pagavau, pasikalbėti ji atbėgo paknopstomis ir tai buvo pirmasis mano interviu, vykęs tiesiog automobilyje. Kita vertus, koks skirtumas, kai pašnekovė – tokia charizmatiška ir spinduliuojanti tokį pozityvo užtaisą. Susipažinkite su daugeliui šunų/kačių pasaulio žmonių ir taip puikai pažįstama Iveta Lekeckaite.
Susitikimai pakaunėje
Iveta Lekeckaitė
Nors daugeliui Iveta vis dėlto žinoma kaip gyvūnų prekių kompanijų atstovė, tačiau mane ji šį kartą domino kaip moteris, organizuojanti gyvūnų ir gyvenimo nuskriaustųjų susitikimus. Tai jos iniciatyva į pakaunės senelių namus, vaikų globos įstaigas, neįgaliųjų organizacijas ėmė važiuoti keisti lankytojai. Keisti todėl, kad jie atvažiuoja ne išdalinti saldumynų, dėvėtų baldų ar žaislų maišų, bet atveža porciją keturkojės gauruotos meilės. Susitikimai su šunims, arba dogoterapija – socializuojantys ir auginantys vaikus, sušildantys ir paguodžiantys senelius, įkvepiantys akluosius. Štai ką daro Iveta, kuri, beje, tuojau išsigina bet kokių sureikšminimų: „Didžiausią darbą darau ne aš, o veisėjai, aukojantys savo laiką ir sutinkantys atvežti savo keturkojus į susitikimus“.
„O viskas prasidėjo nuo mano veiklos – savo buvusio dėstytojo Mindaugo Paleckaičio buvau pakviesta prisijungti prie Kauno M. K. Čiurlionio Lions klubo. Susipažinau su gražia klubo veikla ir susimąsčiau, kuo pati galėčiau prie jos prisidėti. Ilgai mąstyti kaip ir nereikėjo – kitų minčių, kaip kad veikla su keturkojais, net neturėjau. Megzti ar siūti nepamokysiu – beliko pasiūlyti susitikimus su šunimis“.
Iveta neslepia, kad didžiausia abejonė buvo – ar sutiks prie idėjos prisidėti veislynai, bičiuliai, pažįstami, klientai. Tačiau sulaukus palaikymo, teigiamo požiūrio, veikla netruko įsisukti. „Puikiai supratau, kokios didelės atsakomybės imuosi: aš atsakau už tuos žmones, kuriuos pakviečiu, kuriuos tos įstaigos įsileidžia pas save, o veisėjai atsako už savo augintinius. Žinoma, kad pirmą kartą nerimavome. Pačiame pirmajame susitikime su aklaisiais sugebėjau įtikinti dalyvauti tik „Rekso“ mokyklos entuziastus. Apskritai toje mokykloje netrūksta pozityvių žmonių ir ramių šunų. Vis dėlto pirmi kartai nebuvo lengvi, ir tai nenuostabu. Mano asmenine nuomone, žmonių – neįgaliųjų, vaikų, senelių – sutikimus su gyvūnais reikia organizuoti ne padrikai, bet sistemingai ir nuolat, pasidomėjus, pasigilinus. Vienkartiniai, momentiniai vizitai reklamos ar „piaro“ vardan – tai ne tas. Šiuo metu priklausau Kaniterapijos asociacijai ir neseniai klausėmės kolegų iš Lenkijos paskaitų, kurie akcentavo, kad vienas svarbiausių šios veiklos aspektų yra sistemingumas, pageidautina, kad tokie užsiėmimai vyktų kartą į savaitę. Aš pati siekiu, kad suorganizuotume po susitikimą bent kartą per mėnesį“.
Veikla vis plėtėsi, patys žmonės, šunų augintojai, pradėjo burtis, jungtis: jei anksčiau Ivetai tekdavo skambinti, kviesti dalyvius, tai dabar pakanka paskelbti kvietimą „Facebook“ profilyje, ir susidomėjusieji patys siunčia žinutes.
Ne tik šunys
Kaniterapijos aprašuose minima, kad toli gražu ne visos veislės yra tinkamos šiai veiklai. Pasak Ivetos, nors jų susitikimuose yra dalyvaujančių tokių veislių kaip bulterjerai atstovų, tačiau tai greičiau išimtis nei taisyklė. „Pirmą kartą juos pakvietusi tikrai nesijaučiau labai drąsiai. Įkvėpė pačios bulterjerų savininkės Vaidos šventas tikėjimas savo šunimis. Kita vertus, ne vieniems norintiems dalyvauti šioje veikloje žmonėms esu ir atsakiusi – gal ne tiek dėl šunų veislės, kiek dėl pačių žmonių. Man atrodo, kad toli gražu ne kiekvienas aiškiai ir iki galo supranta, ką mes čia darome ir kokia atsakinga yra ši veikla. Prieš kviesdama prisijungti prie vizitų, pirmiau pasikalbu su tuo žmogumi ir niekada neatsivešiu to, ko nepažįstu – žmogaus iš gatvės.“
Su savo keturkojais atvažiuoja ne tik veislynai: Iveta buvo pakvietusi ir policininkus su tarnybiniais šunimis, pas akluosius lankėsi pasieniečiai. Vyrai išsamiai papasakojo apie savo kasdienę veiklą, atsivežė visą amuniciją, parodė, kaip sulaikomas nusikaltėlis, kaip gyvena tarnybiniai šunys ir pan. „Pagynės globos namų vaikai tikrai liko sužavėti ir įkvėpti“, – prisimena pašnekovė.
Dar daugiau: į susitikimus vyksta ne tik šunys, bet ir katės. „Dabar, pavyzdžiui, turiu „užsakymą“ katėms: patys seneliai paskutinio vizito metu paprašė, kad kitą sykį atsivežčiau kates. Tiesą sakant, su katėmis viskas kur kas sudėtingiau nei su šunimis: jų tiek neprikviesi, savininkai prašo laikytis tam tikrų higienos reikalavimų – prieš liečiant dezinfekuoti rankas ir pan. Bet yra geranoriškų entuziastų, kurie sutinka atvežti savo murkles: britų trumpaplaukiai, Meino meškėnai, Amerikos riestaausės – tokių veislių nuvešime arba jau esame nuvežę akliesiems, seneliams, vaikams. Viena kačių veisėja, Daiva Bielskienė, užsikabinusi už šios veiklos akliesiems vaikams buvo suorganizavusi audimo/verpimo pristatymą: atvežė pačiupinėti ratelius, įvairios vilnos, papasakojo apie procesus“.
Ne graudintis, o daryti
„Užauginau du vaikus, bet nei vienas pas mane neatvažiuoja. O jūs – atvažiavote,“ – visai be patoso pasakė viena senelių namų gyventoja, glausdama jai atvežtą katę. Tai tik viena istorija iš daugelio, prie kurių tenka prisiliesti vizitų metu. „Eidamas ten negali sau leisti graudintis – daryk tai, ko atėjai. Kitaip neištversi“, – sako Iveta, prisimindama, kad pirmąsias pamokas „daryti ir nesigilinti“ išmoko dar savanoriaudama gyvūnų globos namuose Aleksote, Kaune. „Ten atskira istorija – aš tik džiaugiuosi, kad į tą šunų prieglaudą, tikrą tuometinį skaudulį, mus – dešimties žmonių komandą – apskritai įsileido, kad organizacija „Bimas“ leido dėti prieglaudos šunų nuotraukas į savo tinklalapį – ir tikrai ne vienas jų rado šeimininkus ir buvo išgelbėti nuo mirties. Vėliau prieglauda užsidarė, šunis iš jos išsivežė „Nuaras“, o panašia į tuometinę mūsų veikla pradėjo užsiimti naujai susibūrusios entuziastų grupės, viešosios įstaigos. Lenkiuosi jiems ir linkiu sėkmės šiame didžiuliame kilniame darbe“.
Ivetos Čipukas.
Atidavusi ne vienerius metus beglobių gyvūnų gelbėjimui, Iveta prisipažįsta, kad jos širdis priklauso tiems – išmestiems, paniekintiems, atstumtiems mišrūnams. Jeigu galvojate, kad jos namuose knibžda gyvūnų, labai klystate – jau septintus metus ten karaliauja vienintelis valdovas Čipukas: pamestinuką šunelį vieną dieną tiesiog švystelėjo iš pravažiuojančios mašinos netoli Ivetos namų. Ir štai jis čia – išdidžiai stovintis netgi savo šeimininkės profilio nuotraukoje „Facebook“! „Kadangi daug dirbu su veislynais, manęs dažnai klausia: tai kada gi įsigysi kokį nors veislinį šunį? O aš negaliu – mano širdis atiduota tiems kiemsargiukams, beveisliukams, pamestinukams.“
Kaniterapija ir dogoterapija
Nesuklyskite: nors Iveta dalyvauja Kaniterapijos asociacijaos veikloje, tačiau jos organizuojamų susitikimų kaniterapija vadinti negalima. „Sakyčiau, kad tai yra dogoterapija. Nes kaniterapija – profesionali, apibrėžta veikla, kuriai reikia ir specialiai paruoštų šunų, ir specialistų, kurių, deja, Lietuvoje dar neturime. Bet neabejoju, kad ateityje tikrai turėsime“.
O ką susitikimai su gyvūnais duoda vaikams, seneliams? Ar tai veikia? „Gaila, kad nefiksavau vaizdo medžiagoje to, ką mačiau aš ir ką matė visi kiti susitikimų dalyviai: kaip keitėsi vaikai ir kaip elgėsi šunys. Sulig kiekvienu susitikimu buvo matyti progresas. Pamenu vieną mergaitę, kuri paniškai bijojo šunų. Vežėmės vaikus į Kernavę, pas Daujotus, kur galėjo susipažinti su šunų kinkiniais. Mergaitė bijojo net prie kinkinio arčiau prieiti. Ir tik po metų įvyko lūžis: paėmusi ant rankų Maltos bišoniuką ji apsipylė ašaromis. O paskui paprašė leisti pavedžioti didesnį šunį.
Arba kita istorija: lankantis pasieniečiams „pensininkas“ tarnybinis labradoras intuityviai vedžiojo aklą mergaitę po lauką. Mačiau savo akimis, kaip šuo aklą vaiką švelniai nustumia nuo borto, už kurio šis galėtų užkliūti. Ir tai nemokyti šunys! Negaliu paaiškinti, kaip jie pajaučia, kad žmogus aklas, kad jį reikia saugoti – bet tai akivaizdu, tą mes visi matėme. Tikriausiai tokie šunys ir yra tinkamiausi tikrajai kaniterapijai.
Kokie šunys netinkami? Žinoma, agresyvūs, bet ne tik: nelabai tinka pernelyg aktyvūs šunys, bet dažniausiai patys šeimininkai jau mato, kad šuo arba lankomieji vaikai, seneliai nesijaučia komfortiškai būdami greta vieni kitų.
Kita vertus, ir šunys turi savo „numylėtinius“: pro vieną praeina, prie kito atsigula. Štai Vaidos bulterjerė turi savo mylimą senuką, vos atvykusi į senelių namus jau bilda į antrą aukštą – tiesiai pas jį. Arba haskė – susitikimo metu išsirinko vieną moteriškę, pritūpė prie jos ir visą laiką greta prasėdėjo. Kodėl – mes nežinome, bet taip jau yra. Galite sakyti, kad aš prisigalvoju, bet matau, kad tai tikra, tai vyksta.“
APIE KANITERAPIJĄ
Lietuvos kaniterapijos asociacija nurodo, kad tai – pagalbinis žmonių gydymo ir (ar) reabilitacijos būdas, kai norint pasiekti geresnės fizinės, emocinės sveikatos, pagerinti pažintinius ir socializacijos įgūdžius, panaudojamos tam tikros specialiai parengtų šunų savybės.
Kaniterapiją gali vykdyti tik profesionaliai parengti specialistai, dirbantys su periodiškai testuojamais šunimis. Dirbama pagal specialiai parengtą, individualiam atvejui pritaikytą programą, bendradarbiaujant su sveikatos specialistais, psichologais, kinologais, pedagogais, socialiniais darbuotojais.
Terapija, kaip reabilitacijos priemonė, kol kas nėra taikoma, nes dar neparengti sertifikuoti specialistai, tačiau Lietuvos kaniterapijos asociacijos nariai aktyviai to siekia.
Daugiau informacijos: www.kaniterapija.lt