Darbas, biuras ir šuo
Kad gyventi būtų įdomiau ir kad kiekviena diena būtų šventė, išradingi pasaulio gyventojai prikūrė pačių keisčiausių švenčių/dienų, ar kaip jas pavadinti. Na, tarkime, „Lanksčiojo darbo stiliaus diena“, švenčiama gegužės 31-ąją – kai visi klerkai nusimeta savo švarkus, atpalaiduoja kaklaraiščius, čiumpa nešiojamuosius kompiuterius, mobilųjį internetą ir, sumerkę kojas į vėsų ežerą, rašo ataskaitas, keiksnoja vėluojančius rangovus ir pataikauja užsakovams.
Arba dar viena nuostabi šventė: „Nuogalių biure diena“, švenčiama vasario 1 dieną – sako, labai patinka kompanijų darbuotojams vyrams ir ne visada – moterims.
Taigi vakar, birželio 21 dieną, turėjome šventę iš tos pačios švenčių serijos, tik kur kas įdomesnę Kopos Namams (nors… nuogaliai biure mums irgi visai įdomūs): pasaulinę Pasiimk savo šunį į darbą dieną. Pirmieji ją sugalvojo, žinoma, britai, dar 1994–iais pasiūlę kasmet priešpaskutinį birželio penktadienį visiems į biurus keliauti su šunimis. Štai ir keliauja, ir ne šiaip keliauja: entuziastai jau kalba ir apie Pasiimk savo šunį į darbą savaitę. O gal net ir metus – kas ten juos žino.
Beje, ši diena buvo sukurta labai kilniu tikslu: ne tik pabarstyti šuniškų plaukų ant biuro kilimų, palinksminti darbuotojus ir klientus, bet pirmiausia – dar kartą priminti apie gyvūnų prieglaudose šeimininkų laukiančius nesulaukiančius keturkojus, ir paskatinti juos priimti į savo namus. Galeriją, kaip atrodo keturkojai, okupavę savo šeimininkų darbo vietas, galite peržiūrėti čia.
Kelios istorijos apie šunis biure
Nežinau, ką apie tai manote jūs, bet mums Kopos Namuose keliauti su šunimi į darbą yra taip įprasta, kaip valytis dantis ryte arba užleisti iš šalutinės gatvės bandantį išvažiuoti nelaimėlį. Tiesą sakant, Kopytė taip ir augo: snūduriuodama šeimininkei už nugaros ant sukamosios biuro kėdės, kartkartėmis vis prabėgdama pakaulyti kąsnio iš darbuotojų ir visada patikrindama, ar neatsirado kas nors gero ir įdomaus šiukšliadėžėse.
Ypač į darbą su šunimis mėgsta atkeliauti kūrybinių agentūrų darbuotojai. Viena tokia agentūra, laimingai įsikūrusi po Kopos Namų šeimininkų darbovietės langais, savo plačioje terasoje nuolat išleidžia pasiganyti darbuotojų augintinius: kol kūrybininkai mąsliai rūko ir kurpia eilinę savo ūber-trūper genialią mintį, jų pointeriai ir borderkoliai laimingi laigo aplink. Praktiškai idilė. Rimtai.
Idiliškai gyvena ne vien kūrybininkai. Teko pažinoti vienos kompanijos vadovą, kuris turėjo du automobilius: vieną „išeiginį“, kitą, su vietoje galinės sėdynės įrengtu guoliu – savo stafordšyro terjerui vežioti. Taigi nenuostabu, kad stafordšyras šefo kabinete turėjo savo išskirtinį karališką guolį, o po seifu slėpdavo kaulus, kurie kartas nuo karto vis prasmirsdavo. Žavu, tiesa?
Pamenu ir dar vieną istoriją, iš Švedijos. Ten į universitetą mokslinis bendradarbis atsivesdavo savo kudlotą mišrūną, vardu Kūris („Juk tokia yra jūsų Konstitucinio teismo pirmininko pavardė, tiesa?“ – šelmiškai mirkčiodavo švedas). Drausmingas Kūris niekada niekam neužkliūdavo, tiesiog tyliai smirdėdavo po stalu, kol šeimininkas nudirbdavo savo didžiuosius minties darbus ir, sėdęs ant dviračio, pasukdavo su šalia trepsenančiu mišrūnu namo. Dar viena idilė.
Vietoj epilogo
Žinau, kad man bepigu kalbėti apie biure laigančius šunis, kai mano augintinės – mažos trumpaplaukės pelės, nesveriančios nė 5 kilogramų. Ir kad turėdama niūfaundlendą greičiausiai palikčiau jį liūdėti vieną namuose – juk ant sukamosios kėdės kartu su manimi netilptų. Tačiau vis tiek manau, kad tokia diena labai sėkmingai galėtų prigyti ir Lietuvoje. Ne tik kaip „team building“ praktika, ne tik kaip kūrybingumo skatinimo ar jaukumo kūrimo biure priemonė, bet pirmiausia – kaip edukacinė iniciatyva, mokanti tolerancijos tuos, kurie šunų nemėgsta, ir atsakomybės tuos, kurie juos dievina. Galų gale, juk britai tam ir sugalvojo Pasiimk savo šunį į darbą dieną. O gal net savaitę.