Akimirkos iš kursingo Latvijoje
Jei kada nors jus velnias nuneš į prastai organizuotą šunų kursingą su nuolat stringančiu mechaniniu zuikiu, vėjo sklaidomais popieriais, piktais teisėjais ir jų dar piktesniais jų asistentais, dulkančiom nuo sausumo kupstuotom pievom kažkokiam Dievo pamirštam užkampy, galiu jums pažadėti du dalykus: nuostabią kantrybės ugdymo treniruotę (ypač tuomet, kai jūsų glėbyje – iš azarto klykiantis šuo, o zuikis nejuda… ir nejuda… ir dar nejuda… ir atrodo, kad ta minutė virto pusmečiu), ir dar nuostabesnę – nors ir labai trumpą – akimirką, kai (jei) suprasite, kad jūsų šuo BĖGA, VEJASI, KLYKIA pamatęs masalą, kai pajusite, kaip iš fotelinio gyventojo jis persikūnija į tą pirmykštį, viską pasaulyje pamiršusį medžiotoją.
Ar dėl tos akimirkos verta trenktis pustrečio šimto kilometrų ir 12 valandų stovėti/tupėti/sėdėti/snūduriuoti/vaikštinėti po atviru dangumi, pustomam negailestingo pavasarinio vėjo? O taip, žinoma, kad verta!
Visas akimirkas sudėjome į vaizdus ir jų komentarus – verskite mūsų galeriją, žiūrėkite, skaitykite ir pajuskite bent dalį tos keistos sekmadieninės nuotaikos iš Latvijos kursingo, kuriame dalyvauti teko ir Kopos Namams.