Populiarinti savo mylimą veislę? Parodyti ją tokią, kokią matau aš, kasdien, šalia: aristokratišką, rafinuotą, subtilią, lojalią ir nepakartojamą? Džiaugtis, kad vis daugiau žmonių gatvėje užuot žinovo tonu mykę apie „skalikus“, „vipetus“ ar „lenktyninius“, susižavėję sako: o, žiūrėk, levretė? Pagunda didelė, bet už ją didesnė – atsakomybė.

Nežinau, ką apie tai manote jūs, bet mums Kopos Namuose keliauti su šunimi į darbą yra taip įprasta, kaip valytis dantis ryte arba užleisti iš šalutinės gatvės bandantį išvažiuoti nelaimėlį. Tiesą sakant, Kopytė taip ir augo: snūduriuodama šeimininkei už nugaros ant sukamosios biuro kėdės.

Jei kada nors jus velnias nuneš į prastai organizuotą šunų kursingą su nuolat stringančiu mechaniniu zuikiu, vėjo sklaidomais popieriais, piktais teisėjais ir jų dar piktesniais jų asistentais, dulkančiom nuo sausumo kupstuotom pievom kažkokiam Dievo pamirštam užkampy, galiu jums pažadėti du dalykus: nuostabią kantrybės ugdymo treniruotę (ypač tuomet, kai jūsų glėbyje – iš azarto klykiantis šuo, […]

Mano bičiulė visada buvo jausminga, bet pakankamai racionali, kai ateidavo metas priimti sprendimus kritinėse situacijose. Todėl visiškai nusenus jos mišrūnei kalytei eutanazija buvo pasirinkta tegul ir skaudančia širdimi, bet puikiai suvokiant, kad taip reikia ir taip yra geriausia. Tačiau viskas apsivertė aukštyn kojomis ir virto klaikia istorija, kai senatvė prispaudė jos „siaminę“ katytę. Atvažiavusi pas […]